Rodos, per tą laiką, kol vieni nugyvena vieną gyvenimą, vaikų chirurgas, muzikos grupės „Saulės kliošas“ būgnininkas ir plastinės chirurgijos rezidentas Laurynas Šarkinas spėja nugyventi du. Nuolatos muziką ir mediciną derinantis vyras neslepia, kad mėgstamai veiklai tenka skirti labai daug laiko – kartais net 17 valandų per parą. Tačiau esant norui ir apgalvojant smulkiausias detales, pavyzdžiui, struktūruotą dienotvarkę ir patogią avalynę, pavyksta spėti visur. L. Šarkinas dalinasi savo sėkmės paslaptimis.

„Nesu tipiškas būgnininkas ar gydytojas. Dar ankstyvoje jaunystėje remdamasis patarimais pasirinkau studijuoti pediatriją ir galiausiai tapau vaikų chirurgu. Šiandien trokšdamas naujų iššūkių studijuoju suaugusiųjų mediciną – tapsiu plastikos chirurgu. Galbūt daugeliui pasirodys keista, kodėl medicinos kupiname pasaulyje užsigeidžiau būti ir būgnininku. Tačiau viskas labai paprasta – visuomet savęs klauskite: ką iš tiesų norite daryti, ir nebijokite rizikuoti. Muziką labai mėgstu, todėl būdų, kaip suderinti santūrų mediko ir pašėlusį muzikanto gyvenimą, atradau nemažai, – sako Laurynas Šarkinas.

Daugiau apie tai, kaip laviruoja muzikos ir medicinos pasauliuose, vyras atskleidžia atsakydamas į kelis klausimus:

Kaip atrodo Jūsų darbo diena? Buities mano gyvenime nėra. Rytą atsikėlęs apie 6 val. skubu į darbą ir sutikęs pirmąjį pacientą intensyviai dirbu. Dažniausiai pagrindinis darbo įkarštis būna iki pietų ir neretai tenka susidurti su situacija „viskas vienu metu“: ateina pasirodyti ligoniai, kviečia operacinė, kažkam reikia suteikti konsultaciją ir t. t. Todėl iki pat popietės turiu nuolat kažkur bėgti. 3–4 val. viskas ima rimti. Jei reikia budėti, darbas tęsiasi vaikų ligoninėje, poliklinikoje arba suaugusiųjų ligoninėje, o jei nereikia, laiką leidžiu ruošdamasis koncertams. Taip pat mano dienotvarkė labai priklauso nuo savaitės dienų. Pirmoje savaitės pusėje daugiau dėmesio skiriu medicinai, antroje – muzikai, nes koncertuoti dažniausiai tenka savaitgaliais.

Kas vaikų chirurgui svarbiausia? Talentas, žinios, kantrybė ir nuolatinis planavimas. Savo dienotvarkei skiriu ypatingą dėmesį, nes ji padeda palengvinti kasdienes užduotis. Žinoma, ne visuomet pavyksta viską tiksliai sustyguoti, atsiranda nenumatytų staigmenų, bet turint daugybę veiklų be iš anksto sudėliotos dienotvarkės išversti negalėčiau.

Be ko negalėtumėte įžengti į operacinę? Kaip ir kiekvienas gydytojas, prieš bet kurią operaciją persirengiu, nusiplaunu rankas ir tinkamai pasiruošiu. Anksčiau, būdamas jaunesnis, apie tam tikrus dalykus negalvojau, tačiau dabar supratau, kaip svarbu yra paprasčiausias patogumas. O patogumas, kai tenka ilgai stovėti viena poza, neatsiejamas nuo tinkamos avalynės. Su kolegomis net turime savotišką žaidimą – nusipirkę naujus batus visuomet pasidaliname savo įspūdžiais ir rekomendacijomis. Mums svarbu, kad avalynė būtų lengva, patogi ir greitai valoma, todėl džiaugiamės atradę „Crocs“ batus. Dabar atėjus į ligoninę gydytojus atpažinti galima ne tik dėl baltų chalatų, bet ir dėl guminių batų.

Ar dažnas pacientas atpažįsta Jus kaip „Saulės kliošo“ būgnininką? Iš tiesų ne taip dažnai, kaip gali pasirodyti. „Saulės kliošo“ kolektyvas groja specifinį repertuarą, skirtą ne masinei auditorijai. Todėl apie mane darbo aplinkoje žino nedaugelis. Pasitaiko atvejų, kai pacientai ar kolegos pagiria, prisipažįsta klausantys ir žinantys mano muziką, bet tai nutinka ne itin dažnai.

Kas padeda pailsėti po savaitės darbų? Poilsiui laiko stengiuosi rasti visada, nors kartais tą padaryti tikrai nėra lengva. Išsiblaškau gamindamas, būdamas su draugais ir tiesiog kalbėdamas su artimais žmonėmis.

Kokie būtų Jūsų patarimai tėveliams, kaip nuteikti vaikus apsilankyti pas tokį rimtą gydytoją kaip Jūs. Turiu labai paprastą patarimą – iš anksto negąsdinti vaikų policininkais ir daktarais. Tuomet ir gydytoją vaikas įsivaizduos kitaip, nebijos vizitų. Nesumeluosiu, yra nemalonių procedūrų, tačiau dabartiniai gydytojai žino įvairių būdų, kaip prieiti, prisitaikyti prie vaiko. Svarbiausia tėvams nesakyti vaikui, kad jeigu jis bus blogas, ateis gydytojas ir darys injekciją. Atvirkščiai – vaikui reikia sukelti pasitikėjimą. Gydytojai turi aiškiai bei paprastai paaiškinti, kas bus daroma, kaip viskas atrodys, kad gali skaudėti, ir paklausti, ar vaikas galės pakentėti bei papasakoti, ką mes, gydytojai, galime padaryti, kad kiekviena procedūra būtų kaip įmanoma mažiau nemaloni. Vaikams negalima meluoti – reikia įgauti jų pasitikėjimą.




2018-03-29

Artimiausi renginiai